Nepatikėsite! Per 30 žinomų rokiškėnų gyvena Plungėje, vien iš Panemunėlio krašto – 12, vienas iš jų – žemaičiuose žinomas verslininkas, visuomenės veikėjas, kultūros puoselėtojas, malonus, paprastas, šnekus aukštaitis iš Panemunėlio geležinkelio stoties Jonas Muralis. Jis ir pakvietė Aleksandrą Spundzevičių surengti Plungėje tapybos paveikslų parodą. Ne šiaip, aklai, o susipažinęs su jo kūryba. Vėliau, parodos pristatymo renginyje, p. Jonas pasakojo: „Pernai lankiausi pas tetų Rokišky, ana parodė man Aleksiuka Spundziaučiaus abrazdėlį. Nieka sau, mažučiai takie, abrazdėliai kaip abrazdėliai. Šiemet paprašiau parodyt daugiau. Parodė. Žiūriu – kuo toliau, tuo daugiau tų paveiksliukų. Šilti, kaip šiltas ir juos tapęs žmogus. Aleksiukas sutika, kad paroda būtų surengta Plungėj. Tada paskambinau Violetai (Violetai Skėrienei, Oginskių dvaro rūmų Laikrodinės bibliotekos direktorei), paklausiau: „Ar pasiduodi tokiai avantiūrai?“ Ji pritarė. Sutiko ir meras (Audrius Klišonis, rokiškėnas, gerai žinomų buvusių puikių pedagogų Valerijos ir Kęstučio Klišonių sūnus)… Surinkau daugiau rakiškėnų, kad galėtumėm aukštaitiškai ir rakiškėniškai pasišnekėt. Nu, a paveiksluose – viskas iš dūšios parėjy, nė vienam neradau, kad būt kur nors agresija“. Taip viskas ir įvyko.
Prieš savaitę, š.m. rugsėjo 30 d. kunigaikščių Oginskių Plungės dvaro laikrodinėje įsikūrusioje rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengtas įsimintinas vieno talentingiausių Rokiškio krašto tautodailininkų tapytojų primityvistų Aleksandro Spundzevičiaus kūrybos parodos pristatymas. Kartu su Aleksandru į Plungę vyko sūnus Skirmantas su žmona, Rokiškio skyriaus tautodailininkų vadovė Renata Sarajevienė ir šio straipsnelio autorė, kurios sūnus Sigitas, kaip ir nemaža kitų rokiškėnų, sukūrė savo gyvenimą Plungėje. Maloniai nuteikė jauki, draugiška atmosfera, kurią pagyvino smagi liaudiška bandonijų muzika, atliekama Sigito ir bandonininko iš Panemunėlio Juozo Juškevičiaus (anot p.Jono, panemunėlietiškai – Juškiaučiaus Juzos), gražiai išeksponuota paroda, kurią sudaro net 30 paveikslų. Paglostė širdį ir tai, kad parodos autorius pristatytas ne pompastiškai, oficialiai, o taip šiltai ir paprastai, kaip seniai pažįstamas žmogus, bičiulis. Ir kaip išsitarė p. Violeta, jai padėjo „visagalis internetas“. O p. Zefira, Plungės rajono tautodailininkų vadovė, papasakojo, kaip prieš daugelį metų susipažino su Aleksandru: Ignalinos nacionaliniame parke, prie vaizdingo Palūšės ežero, Panevėžio tautodailininkų bendrijos organizuotame plenere. „Nepasikeitęs. Atėjau pamatyti patį Aleksandrą, jo paveikslus, išgirsti jo tada padainuotą nuostabią ukrainietišką dainą. Žinau, kad dirbo vairuotoju ir kad paveiksluose atrado savo gyvenimo prasmę. Labai šiltas žmogus. Su meile tapo visus paveikslus“,- kalbėjo. Nežinau, ar begalima nuoširdžiau pasakyti, bet pasirodo – plungiškiai moka ir nori taip ištarti. Kad ir plungiškis Vygantas Pronckus, prisistatęs kaip nuolatinis žiūrovas, bibliotekininkų klubo narys, į ausį man deklamavęs savo eilėraščius, nors knygelių nėra išleidęs, bet tikras poetas. „Daug keliavau, bet Rokišky taip ir nebuvau. Gaila, vargu, ar dar teks. Ką pamačiau paveiksluose? Šviesą. Visur Lietuva, Lietuva. Labai gražios spalvos. Tai nepaprasta Dievo dovana“,- kalbėjo jis. Štai ir galvoju, kodėl Aleksandro paveikslai užvaldo žiūrovų dėmesį, žavi, sutelkia vertinimo komisijų nuomonę, o atsakymas glūdi daugelio parodos pristatyme kalbėjusių plungiškių žodžiuose: „…pamačiau nuostabią šviesą, einančią iš sielos“, „…niekur nemačiau tokio grožio“.
Pats autorius buvo kuklus. „Esu kaltininkas šios parodos. Daugiausia tuo rūpinosi gerb. Jonas, bibliotekininkės ją labai gražiai išeksponavo. Dėkoju už gražų išdėstymą. Kuriu laisvalaikiu iš eilėraščių, dainų, gimtinės vaizdų. Gimiau labai gražioje vietoje, netoli Meškėnų piliakalnio, kur prateka vaizdinga upelė. Tapyboje esu savamokslis. Kartais išeina šis tas“, o baigdamas pajuokavo: „Labai daug rokiškėnų gyvena Plungėje, ar neužvaldys?“
Pagarba, dėmesys ne tik Aleksandrui, bet ir jo palydovams buvo rodomas nuo pirmo žingsnio Plungės žemėje. Gerb. Jonas mus sutiko kaip artimus gimines, pamaitino skaniais ir sočiais pietumis, pavaišino originaliai paruošta kava ir labai gardžiu pyragaičiu, aprodė pagal asmeninį sumanymą profesionaliai meniškai sukurtą viešojo maitinimo įstaigų interjerą, pabuvo mums įdomiu gidu po Oginskių dvaro rūmus. O p. Juozas lydėjo mus ekskursijoje į šiurpaus istorinio relikto vietą – buvusią tarpžemyninių balistinių raketų paleidimo požeminę bazę. Užbaigiant renginį buvo rutuliojama mintis apie tolesnį tautodailininkų bendravimą. Visi buvome pagerbti ir apdovanoti gėlėmis bei žemaitiškais suvenyrais, kurie nuolat primins mums šį nuostabų miestą – Žemaitijos širdį. Kelionė buvo įdomi, naudinga, turininga.
Parodą galite aplankyti rugsėjo 30 d. – spalio 30 d.
Teksto autorė Irena Stasikėlienė
2015 m. spalio 6d.