2013 liepos 13d.
Vasaros metu planuojami plenerai „Su meistru kurti smagiau“ tapo tradicija, kuri tęsiasi jau penkerius metus. Šią vasarą, liepos mėnesį, po alinančios kaitros, pradėjus smarkiai lyti, tautodailininkai kartu su draugais ar šeimos nariais rinkosi pas Eriką Čypą mokytis drožti iš medžio verpstes bei prieverpstes. Dubenėlius ir šaukštus. Čia buvo rokiškėnų, dusetiškių, uteniškių. Viso 34 dalyviai.
Dusetose mus pasitiko Eriko tėvas Vytautas Čypas, Dusetų bendruomenės pirmininkas, renginių organizatorius, kuris apdalino laikraščiais „Dusetos“. Apžiūrėjome knygų parodėlę, skirtą drožybai. Paskui pakvietė į Sartų regioninio parko lankytojų centrą. Dailės galerijoje direktorius Alvydas Stauskas pasakojo apie 21 autoriaus eksponuojamus darbus.
Pagaliau mes Eriko dirbtuvėse Dusetose. Čia viskas paruošta drožybai: medinės liepos lentelės, įrankiai.
Erikas supažindino su medžio drožyba, verpstėmis, prieverpstėmis. Jis pasakojo: “Vienos prieverpstės labai paprastos ir nepasižymi puošybinių elementų gausumu, kitos – labai puošnios. Gausūs ir įvairūs raštai glaudžiai susieti su prieverpsčių formomis. Gausūs ir tankūs verpsčių ir prieverpsčių raštai išrėžti daugiausia giliu kontūru, prieverpstės būna dar išpjaustytos kiaurapjūviu ir reljefine – gilumine technika‘‘. Prieverpstės, pasak Eriko, tai iš gilios senovės atėjęs verpimo ratelio atributas, prie kurio buvo tvirtinamas verpiamo pluošto kuodelis. Ir jau nuo senų laikų prieverpstės būdavo verpimo ratelio puošmena. Prieverpstės medžio drožėjų buvo puošiamos įvairiausiais gražiausiais ornamentais, atspindinčiais gamtos reiškinius, dangaus kūnus, visatos begalybę, jos grožį ir net žmogaus jausmus. Eriko Čypo personalinės parodos buvo surengtos Zarasuose, Salake, Kriaunose.
Liepa – mylimiausias Eriko medis, nes jis mielai pasiduoda kūrėjo mintims ir rankoms.
Medžio drožyba – meno šaka, apimanti meninių dirbinių iš medienos gamybą. Medis apdirbamas naudojantis įvairių formų kaltais, raižytuvais, peiliukais, dildėmis.
Taigi visi plenero dalyviai ėmėsi darbo – prieverpsčių, dubenėlių ar šaukštų drožimo. Buvo labai įdomu. Iš pradžių nelabai sekėsi, bet padrąsinus atsirado noras kurti. Ir ko tik nebuvo. Fantazija begalinė. Jau pagavo ir azartas. Visi dirbo labai nuoširdžiai. Vienas kitą pagirdami ir padrąsindami. Erikas visiems patarinėjo, kaip lengviau išgauti norimus ornamentus. Jam talkino kolega Julius ir drožėjas Henrikas Zakarevičius. Mažiesiems plenero dalyviams jis padovanojo medinius švilpukus. Dirbtuvėse tiūsėme dvi dienas po keletą valandų. Darbai ėjo į pabaigą.
Ilsėtis ir aptarti rezultatų nuvykome į Eriko sodybą Eiveniuose. Buvo surengta dalyvių darbų paroda ir padaryta bendra nuotrauka. O menininkas drožėjas V.Zakarka sodyboje elektriniu pjūklu išdrožė didžiulį batą. Tai – dovana šeimininkui. Vėliau visi sėdo prie bendro vaišių stalo ir aptarė darbo rezultatus. O tautodailininkų pirmininkė Renata visiems linkėjo neblėstančios energijos ir kūrybinės sėkmės.
Buvo gera visiems pabendrauti, pasimatyti su senais draugais ir atrasti naujų, pasikalbėti apie meną, kūrybą, aptarti savo ir kitų darbus.
Tekstas Vandos Leščiovos
Nuotraukos Renatos Sarajevienės
