Obelių istorijos muziejuje pradėjo veikti Gitos Kolosovienės karpinių paroda. Gražios parodos proga norėjosi ne tik pasveikinti autorę, bet ir šiek tiek daugiau sužinoti apie ją pačią, kelią link kūrybos. Atslūgus parodos atidarymo jauduliui, Gitai pateikiau keletą klausimų:
1. Papasakokite šiek tiek apie save, savo gražią šeimą, darbą?
Gimiau Obeliuose, mokiausi Obeliuose, na o dabar ir dirbu, ir gyvenu Obeliuose. Žodžiu, ,,gryna” obelietė. Čia visi žino kiekvieną mano žingsnį. Per parodos atidarymą mano buvusi mokytoja Danutė Skvarnavičiūtė kalbėjo apie teisingą pasirinkimą: šeimos, profesijos, gyvenamos vietos. Galbūt… Gyvenimas taip nulėmė ir šiandien aš esu laiminga turėdama puikią šeimą, darbą, kuriame kasdien galiu save realizuoti ir kuris reikalauja nuolatinio tobulėjimo ir bendravimo su žmonėmis.Ir gyvenu tarp žmonių , kuriuos puikiai pažįstu ir kurių buvimas šalia man yra labai svarbus.
Labai džiaugiuosi savo darnia visur ir visada palaikančia mane šeima. Manau, kad būtų sunku kai ką sukurti, jei šeimoje nebūtų santaikos, ramybės ir pasitikėjimo.
2. Kiek žinau visa Jūsų giminėje yra daug kūrėjų, esate surengę net savo šeimos parodą.Gal yra žmogus, paskatinęs jus kūrybai?
Mūsų giminėje iš tiesų daug kūrybingų žmonių. Mano giminaičiai tapo, siuvinėja, siuva skiautinius, fotografuoja , lipdo iš molio, kuria papuošalus, todėl ir kilo idėja surengti parodą. Ją įgyvendinome 2007 m. Parodoje dalyvavo net 10 kūrėjų. Visą savo gyvenimą mačiau visų giminaičių darbus,stebėjau jų kruopštumą, grožio pajautimą. Labiausiai žavėjausi Genovaitės Raugienės (mano tetos) tapyba. Dažnai matydama jos paveikslus, labai norėjau išmokti taip piešti kaip ir ji.
3. Ar prisimenate, kada supratote,jog karpiniai – Jūsų ,, arkliukas”.
Prieš 10 metų buvo toks laikotarpis, kai labai dažnai mąstydavau apie tai, ką aš galiu sukurti , padaryti , kad būtų kažkoks rezultatas. Atrodė, jog moku megzti, nerti , piešti , siuvinėti , bet neturiu, ko parodyti. Tada sumaniau karpyti karpinius ir surengti jų parodą. 2001 m. gegužės mėn. įvyko pirmoji mano karpinių paroda Obelių miesto bibliotekoje. Joje buvo eksponuojami 34 karpiniai. Po to jau žinojau, kad sustoti karpyti bus sunku.
4. Kada dažniausiai imatės karpymo? Kaip sekasi surasti laiko tokiam kruopščiam ir kantrybės reikalaujančiam menui?
Dažniausiai karpau vakarais, todėl vieno karpinio iškarpymas kartais užima ir savaitę. Laiko visada atsiranda mėgstamam darbui, svarbu , kad būtų gerų ir įdomių idėjų.
5. Pačios karpiniuose vingriais raštais atgimsta lietuviški motyvai, simboliai. Ar jie išplaukia savaime, kūrybiniuose ieškojimuose, ar tenka gilintis vartant meno albumus, literatūrą?
Raštai karpiniams atsiranda labai įvairiai. Kartais einat iš darbo jau sugalvoji, ką galėtum iškarpyti ( tiesiog, karpinys pats prašosi , kad jį iškarpyčiau),o kartais reikia ir pavartyti ,,Rankdarbių” žurnalą, literatūrą apie lietuvių tautos simboliką, meną. Dažnai karpau obuolius, obelis, noriu perduoti obels augimo ,,istoriją” nuo mažos sėklytės iki brandaus žydinčio ir vaisius duodančio medžio.
6. Kiekvienas karpytojas yra savitas, ar galite išskirti kurį menininką, kieno kūryba žavitės labiausiai?
Visada atkreipiu dėmesį į mano kraštietės Odetos Bražėnienės kūrinius, daug minčių gimsta ir apsilankius jos parodose. Taip pat labai patinka Laimutės Fedosejevos karpiniai.
Mūsų pokalbį Gita užbaigė žodžiais:
– Mano darbuose žydi gėlės, čiulba paukščiai, noksta obuoliai… Tai būdinga daugeliui Lietuvos karpytojų, bet tikiuosi , jog kažkuo esu ir išsiskirianti iš jų.
Mąsčiau, kad ne tik Gitos karpiniai, bet ir ji pati, jų nuostabi ir darni šeima yra išsiskirianti savo nuoširdumu ir tikrumu. Jau seniai Obelių istorijos muziejus nebuvo tokio gražaus, šilto ir jaukaus parodos atidarymo. Visus lankytojus sužavėjo Gitos vaikų atliekamos dainos ir muzika, skanavome vyro Viktoro gamintą vyną.
Dėkojame tau, Gita, ir visai tavo šeimai už grąžų pavyzdį ir linkime kuo didžiausios sėkmės.
Jolanta Kareniauskienė