Gyvenimas trumpas – menas amžinas. – Hipokratas.
Šiemet, 2014m. liepos 12d., į Vidmanto Zakarkos sodybą, esančią Panemunėlyje, Renatos buvo sukviesti plenero dalyviai, norintys pabandyti drožti iš medžio. Suvažiavo gausus būrys tautodailininkų iš įvairių rajono vietų. Stebint meistrui jie mokėsi taisyklingai laikyti peilį gremžiant šaukštus. Dirbo vienas į kitą pasižiūrėdami. Paskui džiaugėsi, kad tai padarė savo rankomis. O buvo abejojančių, ar įmanoma išdrožti šaukštą. Pirmiausia gavome po medžio gabalą, įrankių ir kibome į darbą. Iš pradžių sunkiau, bet po to pradėjo klausyti įrankiai. Įdomu. Visi dalyviai, padedant meistrui, išsidrožė po šaukštą.
Vidmanto sodybos aplinka džiugina širdį. Kaip sargybiniai stovi šimtamečiai medžiai. Aplinkui – pakankamai žemės daržui ir poilsiui. Be to, čia ir vieta ypatinga. Tiek daug drožinių, gėlių….
Kas greičiau išdrožė ar norėjo dar pasimokyti ir karpymo meno, tiems paslaptis atskleidė karpytoja Gita Kolosovienė. Karpyba-originali meno šaka, o karpinys-unikalus kūrybos darbas iš popieriaus, sukurtas žirklių pagalba. Lietuvoje karpiniai buvo ypač paplitę kaime, kur įvairių kalendorinių ir šeimos švenčių metu juos naudodavo kambarių, langų, lempų, veidrodžių, šventųjų paveikslų puošybai. Kai kurios karpytojos jau buvo kažkiek susipažinusios su karpymu, o kitos pradėjo nuo paprasčiausių dalykų. Aišku, reikia žinoti, koks popierius labiausiai tinka karpyti, kaip laikyti žirklutes, kad jos gerai kirptų, kaip priklijuoti karpinį, kaip kirpti apvalius rutuliukus ir kt. Darbas visoms sekėsi.
O kas dar norėjo išmokti pinti juostas, tai pynimo paslapčių mokė Alė Gegelevičienė.
Audimas su kaladėlėmis labai senovinis ir verta jį atgaivinti. Kaladėles nesunku pasidaryti patiems iš parankinių medžiagų. Sunkiau yra iš pradžių, kada reikia suverti siūlus, o paskui darbas einasi jau sparčiau. Svarbu įtempti visus siūlus, ataudų siūlus laikyti labai tvarkingai, nepamiršti kaskart primušti siūlų pasukus kaladėles, nepamiršti padedant darbą į šalį, jį susegti segtuku ir kt. Raštai seniau buvo imami iš gilios senovės-tai žinios apie protėvių papročius, tradicijas. Norinčių išmokti buvo, bet gal laiko trūko…
Po plenero visi pasivaišino, pasidžiaugė savo darbais ir lauks ateityje panašių renginių.
Teksto autorė Irena Leščiova
Nuotraukos Viktoro Kolosovo ir Rimanto Šimėno